Siunčiami duomenys...

 

Tam tikri viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo aspektai pagal ES ir Lietuvos teisę

  • Vakarai LT
  • 2008, vasario 11, 13:12
  • 13695 peržiūrėjo
  • 0 komentavo
juristas_06_12

Ginčų dėl viešųjų pirkimų nagrinėjimas Europos Sąjungoje

Nagrinėjant ginčus, kylančius iš teisinių santykių, susijusių su viešaisiais pirkimais, svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės nuostatas.

Viena iš svarbiausių ES teisės sistemos savybių yra ta, kad ES teisės nuostatos sukelia tiesioginių padarinių valstybių – narių teisės sistemoms, t. y. valstybių – narių institucijoms ir asmenims. Tai yra vienas iš ES teisės supranacionalumo (angl. supranationality) principo komponentų. Jis reiškia, kad ES teisei teikiama viršenybė valstybių narių teisės atžvilgiu. Taigi, nagrinėdami ginčų dėl viešųjų pirkimų problemas, atsižvelgsime į ES teisės nuostatas.

Pagrindinius tiekėjų teisių gynimo klausimus ES lygmeniu reguliuoja šios ES direktyvos: 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/665/EEB „Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo darbų pirkimo sutartis, koordinavimo“ [1] ir 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/13/EEB „Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo“. [2]

Direktyvomis siekiama dviejų tarpusavyje susijusių tikslų:

- nustatyti būdus, kaip priversti perkančiąsias organizacijas laikytis direktyvų;

- nustatyti būdus, kaip konkurso dalyvis, manantis, kad perkančioji organizacija pažeidė direktyvas, galėtų imtis veiksmų ginti savo interesus.

Tiekėjų teisių gynimo principai

Teisių apsaugos direktyvos paremtos trimis esminiais tiekėjų teisių gynimo principais [3] : efektyvumo, nediskriminavimo ir procedūrų autonomijos.

Efektyvumo principas reiškia veiksmingą perkančiųjų organizacijų priimtų sprendimų atitikties ES teisės aktams peržiūrą, teisinį įvertinimą. Tai atlieka kompetentingos institucijos . Principo turinį atskleidžia du ginčus nagrinėjančių institucijų veiksmų etapai: skubus viešojo pirkimo ginčų išnagrinėjimas ir priimtų sprendimų vykdymas. Valstybės narės turi imtis visų priemonių, kad perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai būtų skubiai peržiūrėti ir veiksmingai įgyvendinti. Principas ypač svarbus nagrinėjant ginčus dėl viešųjų pirkimų, nes yra tiesiogiai siejamas su efektyviu sprendimų priėmimu. Šį principą dažnai pabrėžia Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT), nurodydamas, kad tik efektyvus tiekėjų teisių gynimas gali garantuoti tinkamą viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimą tiek valstybių narių, tiek ES lygmeniu. [4] Vadinasi, visos Lietuvos viešųjų pirkimų ginčus nagrinėjančios institucijos, įskaitant valstybės institucijas (pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų tarnybą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ), teismus ir net perkančiąsias organizacijas, privalo visada kruopščiai įvertinti, ar yra bent minimalių tiekėjų teisių pažeidimo prielaidų ir, joms esant, imtis reikiamų priemonių galimos žalos ir teisėtų interesų pažeidimo prevencijai įgyvendinti (šis reikalavimas ypač taikytinas teismų praktikoje: teismui sprendžiant arba atitinkamai konkrečiam proceso dalyviui motyvuotai teigiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos teismų praktikoje efektyvumo principo nepaisoma. Šis principas apskritai nėra nagrinėjamas ir vertinamas, kai sprendžiamas tiekėjų teisių pažeidimo klausimas viešųjų pirkimų bylose. Todėl praktikuojantiems teisininkams rekomenduotina kiekvienu atveju galimas tiekėjų teisių užtikrinimo galimybes vertinti atsižvelgiant į efektyvumo principą.

Nediskriminavimo principas reiškia, kad perkančiosios organizacijos negali priimti tokių sprendimų ar atlikti pirkimo procedūrų, kurios diskriminuotų tiekėjus. Nediskriminavimo principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnyje. [5] Šio principo reikšmė ir aktualumas ne kartą pabrėžti ETT praktikoje [6] .

Procedūrų autonomijos principas reiškia, kad teisių apsaugos direktyvos palieka valstybėms narėms diskrecijos teisę pasirinkti ginčų nagrinėjimo procedūras ir teisminio poveikio priemones. Direktyvose valstybėms narėms suteikiama teisė pačioms nuspręsti, kokiais būdais veiksmingiausiai bus įgyvendinti direktyvų tikslai. Vadovaudamosi šiuo principu, dauguma ES valstybių nusistatė įvairias ginčų nagrinėjimo sistemas.

Siekis – kad šalių interesų gynyba būtų greita ir veiksminga

Vienas svarbiausių tiekėjo interesų yra galimybė apginti savo teises, kai perkančioji organizacija nesilaiko VPĮ reikalavimų ir pažeidžia teisėtus tiekėjo interesus. ETT laikosi pozicijos [7] , kad neteisėtai sudaromos viešojo pirkimo sutartys yra vienas iš esminių ES viešųjų pirkimų direktyvų pažeidimų. Liuksemburgo teismas taip pat laikosi nuostatos, kad akivaizdūs ES viešųjų pirkimų teisės pažeidimai, pavyzdžiui, kai sudaromos viešojo pirkimo sutartys nesilaikant ES direktyvose nustatytų reikalavimų, neskelbiant konkurso ir pan., turi būti vertinami kaip šiurkštūs ES teisės pažeidimai. Tokia praktika regimai susilpnintų ES direktyva dėl priežiūros procedūrų (89/665) užtikrinamą veiksmingą ir greitą teisminę apsaugą bei padarytų žalos ES direktyvos (92/50) tikslams: užtikrinti laisvą paslaugų judėjimą šioje srityje bei atvirą ir neiškraipytą konkurenciją visose valstybėse narėse. Taigi, norint užkirsti kelią neteisėtam sutarčių sudarymui, reikia įtvirtinti veiksmingą tiekėjo teisių, susijusių su viešaisiais pirkimais, gynimo sistemą.

ES direktyvose pabrėžiama, kad ginčo šalių teisių gynyba privalo būti greita ir veiksminga. ES viešųjų pirkimų direktyvos leidžia pačioms valstybėms narėms nustatyti ginčo nagrinėjimo tvarką ir procedūras. Kita vertus, ES direktyvose nustatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad sprendimai, kuriuos priima už peržiūrą atsakingos institucijos, būtų veiksmingai įgyvendinami. Todėl ginčų nagrinėjimo problemas (pačioje šalyje) turėtų spręsti tos šalies valdžios institucijos, atsižvelgdamos į ES direktyvų tikslus ir esamas praktines problemas. Pažymėtina, kad pažeistų tiekėjų teisių gynimo veiksmingumas priklauso tik nuo konkrečių proceso dalyvių, teismų ir viešojo pirkimo ginčus nagrinėjančių institucijų, nuo to, kaip ir kiek šie subjektai bus iniciatyvūs, siekdami ištirti, kokiomis teisinėmis priemonėmis galima greičiausiai ir veiksmingiausiai pašalinti esamą arba potencialų tiekėjų teisių pažeidimą.

Svarbu pasakyti, kad 2007 m. gruodžio 11 d. priimta nauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB, „Dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo“. [8] Jos tikslas yra gerinti valstybių narių tikrinimo procedūrų veiksmingumą. Ši direktyva dar nėra įtraukta į Lietuvos teisės sistemą. Tačiau ją perkėlus bus pakeistos tam tikros viešųjų pirkimų sutarčių peržiūros procedūros.

ES direktyvoje nurodyta, kad vienas iš ginčų nagrinėjimo trūkumų yra tas, jog nėra nustatyta laikotarpio nuo sprendimo dėl sutarties suteikimo iki sutarties sudarymo dienos, per kurį veiksmingai būtų galima atlikti peržiūrą. Dėl to perkančiosios organizacijos ir perkantieji subjektai, norėdami, kad nebūtų galima atšaukti ginčytino sprendimo dėl sutarties suteikimo, kartais labai greitai pasirašo sutartį. Siekiant pašalinti šį trūkumą, trukdantį užtikrinti veiksmingą teisminę suinteresuotų dalyvių, t. y. tų, kurie dar nėra galutinai pašalinti, apsaugą, reikia nustatyti minimalų atidėjimo laiką, per kurį konkrečios sutarties sudarymo procedūra sustabdoma, nesvarbu, ar sutartis sudaroma pasirašymo metu, ar ne. Pažymėtina, kad šis reikalavimas jau yra įtvirtintas Lietuvos teisės sistemoje (VPĮ 18 str. 9 d.). Tačiau aptartos ES viešųjų pirkimų teisės tendencijos rodo, kad šio reikalavimo nesilaikymas reikštų itin šiurkštų viešojo pirkimo proceso taisyklių pažeidimą.

Naująja direktyva siekiama sudaryti sąlygas tiekėjams veiksmingai ginti savo teises ir teisėtus interesus, susijusius su viešųjų pirkimų procedūromis, kai perkančiosios organizacijos nesilaiko viešųjų pirkimų principų: lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo, taip pažeisdamos tiek ES, tiek valstybių narių teisės aktus, reglamentuojančius viešųjų pirkimų procesus. Naujoje ES direktyvoje valstybėms narėms nustatytas reikalavimas užtikrinti, kad nuo perkančiosios organizacijos nepriklausoma peržiūros institucija pripažintų sutartį negaliojančia arba kad jos negaliojimas būtų šios peržiūros institucijos sprendimo padarinys, jeigu yra padaryti tam tikri viešųjų pirkimų proceso pažeidimai. Taigi Lietuvos įstatymų leidėjas turės papildyti ir atitinkamai pakeisti VPĮ: numatyti aiškesnį viešojo pirkimo sutarties teisinį likimą tais atvejais, kai bus pripažįstama, kad viešojo pirkimo sutartis sudaryta neteisėtai . Šiuo metu Lietuvoje nėra bendros ir nuoseklios teismų praktikos dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties, kai pripažįstama, kad ji sudaryta neteisėtai. Todėl tokia ES direktyva išreikšta iniciatyva yra pozityvi. Ši ES direktyva taip pat nustato, kad tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutartys bus sudaromos pažeidžiant esminius viešojo pirkimo proceso reikalavimus, teismai turės teisę spręsti ne tik sutarties negaliojimo, bet ir alternatyvių sankcijų perkančiosioms organizacijoms taikymo klausimą. Tokios sankcijos yra baudos skyrimas perkančiajai organizacijai arba sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo termino sutrumpinimas. Naujoje ES direktyvoje įtvirtinta ir labai veiksminga tiekėjų gynimo priemonė – draudimas sudaryti viešojo pirkimo sutartį tol, kol teismas išspręs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Tokia novela leis tiekėjams tinkamai pasirengti bei motyvuoti savo procesinius reikalavimus, ir jie neprivalės „lenktyniauti su laiku“, kai norės pateikti ieškinį teismui. Atitinkami VPĮ pakeitimai pašalins Lietuvoje esamą ydingą praktiką, kai tiekėjas, pateikęs teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sužino, kad prieš dieną ar kelias valandas perkančioji organizacija jau sudarė viešojo pirkimo sutartį (tais atvejais, kai tokia teismo nutartis pateikiama kitą dieną pasibaigus ieškinio pateikimo teismui terminui).

Teisminių ginčų nagrinėjimas Lietuvos Respublikoje

VPĮ V skyriuje „Ginčų nagrinėjimas, taikinimas, žalos atlyginimas“ nustatyti tokie ginčų dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ir priimtų sprendimų nagrinėjimo ir tiekėjų interesų gynimo būdai:

- pretenzijos pateikimas;

- kreipimasis į teismą, jei perkančioji organizacija nepatenkino tiekėjo reikalavimų arba reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies;

- prašymo teikimas EB Komisijai dėl sutaikymo.

Svarbiausias viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo etapas – procesas teisme. Pagal VPĮ 122 straipsnį, jei, išnagrinėjus pretenziją, tiekėjo reikalavimai nebuvo patenkinti ar buvo patenkinti tik iš dalies, tiekėjas turi teisę kreiptis į teismą. Svarbu atkreipti tiekėjų dėmesį, kad pretenzijos pateikimas yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija. Nepateikęs pretenzijos tiekėjas netenka teisės ginti savo pažeistų teisėtų interesų teisme.

Atkreiptinas dėmesys, kad į teismą turėtų būti kreipiamasi tik dėl tų reikalavimų, kurie buvo numatyti pretenzijoje ir kurie nebuvo patenkinti ar buvo patenkinti tik iš dalies. VPĮ tokio reikalavimo nenustato, todėl praktikoje ne visada laikomasi šios nuostatos. Pretenzijos pateikimas perkančiajai organizacijai yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija, todėl ir tolesnėse stadijose turėtų būti nagrinėjamas tas pats ginčas dėl tų pačių reikalavimų. Taigi ir ieškinys turėtų būtų keliamas dėl tų pačių reikalavimų, kurių netenkino perkančioji organizacija arba kuriuos tenkino tik iš dalies.

Tiekėjas turi teisę kreiptis į teismą, pateikdamas ieškinį, per 10 dienų nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie pretenzijos išnagrinėjimą perkančiojoje organizacijoje. Jei pretenzija per nustatytą terminą nėra išnagrinėjama, tiekėjas turi teisę pateikti ieškinį teismui per 10 dienų nuo tos dienos, kurią pretenzija turėjo būti išnagrinėta (VPĮ 122 str. 1 d.). Ieškinio pateikimo terminas yra skaičiuojamas nuo atsakymo į šiuo atveju pirminę pretenziją pateikimo sekančios dienos. VPĮ nenumato galimybės tiekėjui po perkančiosios organizacijos atsakymo pateikti papildomų pretenzijų.

Ieškiniai dėl viešųjų pirkimų nagrinėjami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Apygardos teismai nagrinėja šias bylas kaip pirmosios instancijos teismai (VPĮ 122 str. 2 d.).

Ginčų nagrinėjimo trukmė

Viena pagrindinių teismų praktikos problemų yra susijusi su viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo trukme. Norėdami nustatyti faktinę ginčų nagrinėjimo trukmę, remiamės Viešųjų pirkimų tarnybos pateikiamais duomenimis. 2006 metais Viešųjų pirkimų tarnyba pagal sutartį su Nacionaline teismų administracija gavo susistemintą informaciją apie viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimą. Iš viso per metus nagrinėtos 102 bylos, susijusios su viešaisiais pirkimais (nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.). Faktinė bylos nagrinėjimo trukmė skaičiuojama nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško jos išnagrinėjimo dienos.

Lentelė

Bylų nagrinėjimo trukmė, dienomis

| Min. | Maks. | Vidurkis|

Pirmosios instancijos teismuose | 1 | 642 | 140 |

Aukštesnės instancijos teismuose | 20 | 220 | 78 |

Tarptautinių pirkimų bylose

Pirmosios instancijos teismuose | 18 | 642 | 186 |

Aukštesnės instancijos teismuose | 29 | 167 | 77 |

Supaprastintų pirkimų bylose

Pirmosios instancijos teismuose | 1 | 365 | 106 |

Aukštesnės instancijos teismuose | 20 | 220 | 79 |

VPĮ 122 str. 4 dalis imperatyviai nustato, kad ieškinys turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 60 dienų nuo bylos iškėlimo ar apeliacinio skundo priėmimo dienos. Remiantis pateiktais duomenimis (žr. lentelę), galima teigti, kad ši įstatymo nuostata retai taikoma, pavyzdžiui, tik 24 proc. visų viešųjų pirkimų bylų pirmosios instancijos teismuose išnagrinėjama per 60 dienų. Bylos išnagrinėjamos vidutiniškai per 140 dienų. Ir tai yra daugiau nei du kartus ilgesnis laiko tarpas nei numatyta įstatyme.

Pastaruoju metu, nagrinėjant pateiktus duomenis, pastebima tendencija, kad tiekėjai vis dažniau ima piktnaudžiauti jiems suteiktomis teisėmis ir nepagrįstai įtraukia perkančiąsias organizacijas į ilgai trunkantį teismo procesą. Ryškėja problemos ne tik tiekėjų, nes jie negali greitai ir veiksmingai apginti savo teisių bei teisėtų interesų, bet ir perkančiųjų organizacijų, nes jos būna priverstos stabdyti pirkimo procedūras dėl nepagrįstų ir, svarbiausia, ilgai trunkančių teismo procesų. Dažnai perkančiosios organizacijos yra ES paramos gavėjos, tad jas taip pat domina greitas ginčų išnagrinėjimas ir kuo veiksmingesnis ES lėšų panaudojimas.

Šias ir kitas viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo problemas įžvelgė ir naujo VPĮ papildymo įstatymo [9] projekto rengėjai. Šio įstatymo projekte 60 dienų bylų nagrinėjimo terminą siūloma pakeisti į 30 dienų. Tačiau kyla klausimas, ar sutrumpintas terminas įstatyminiu lygmeniu padės išspręsti ilgai trunkančių teismo procesų problemą.

Problemos priežastys įvairios: teismui reikia susipažinti su visomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, gauti reikalingus dokumentus, juos išnagrinėti, apklausti asmenis ir pan. Viešųjų pirkimų bylos teismuose nagrinėjamos bendrąja tvarka, teisėjai neskirsto bylų pagal jų pobūdį, dėl to retai kada atsižvelgiama į įstatymų nustatytą bylų išnagrinėjimo terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad sutrumpinti terminai nepadės išnarplioti neišspręstų ginčų nagrinėjimo trukmės problemos, panaikinti jos priežasčių.

Laikinosios apsaugos priemonės – pirkimo procedūrų sustabdymas

Pagal VPĮ 122 str. 3 dalį teismas taiko laikinąją apsaugos priemonę – pirkimo procedūrų sustabdymą, vadovaudamasis ekonomiškumo principu.

Teismų praktikoje [10] laikomasi nuomonės, kad ekonomiškumo principas reiškia, jog teismas turi parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo įvykdymą ir minimaliai ribotų atsakovo interesus bei neviršytų pareikštų ieškinio reikalavimų sumos (CPK 145 str. 2 d.).

Praktikoje teismai laikinąsias apsaugos priemones taiko atsižvelgdami ne tik į ekonomiškumo principą, bet ir į viešąjį interesą: „bet kurios asmens turtinių interesų gynimo priemonės negali pažeisti visuomenės teisių į saugias gyvenimo sąlygas“ [11].

Teismų praktikoje [12] taip pat teigiama, kad teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu tokių priemonių taikymas pažeistų arba pažeidžia viešąjį interesą. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisės sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamoji, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik nagrinėjant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Praktika rodo, kad dauguma atvejų, kai yra apskundžiami perkančiosios organizacijos veiksmai, teismai stabdo pirkimo procedūras. Tačiau kyla diskusijos, ar tikrai visais atvejais pirkimo procedūros turėtų būti stabdomos.

Vertinant neigiamus šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo aspektus, pažymėtina, kad sustabdžius pirkimo procedūras perkančiosios organizacijos negali tinkamai atlikti joms perduotų funkcijų, t. y. panaudoti skirtų lėšų, įsigyti joms reikalingų prekių ir paslaugų. Sulėtėjęs turto ar paslaugų įgijimo procesas daro neigiamą įtaką šalies ekonomikai, jos veiksmingumui. Teisminiams ginčams pasibaigus, prekės tampa nebereikalingos, perkančioji organizacija dažnai nebeturi lėšų sumokėti už šias paslaugas.

Kita vertus, nesustabdžius pirkimo procedūrų perkančiosioms organizacijoms suteikiama teisė laisvai pažeisti įstatymus ir neteisėtai atlikti pirkimo procedūras. Tokiu atveju niekas nekontroliuoja perkančiosios organizacijos veiksmų, o, priėmus teismo sprendimą, atkurti buvusią padėtį ir apginti tiekėjo interesus – jį įgyvendinti jau būna per vėlu. Pažymėtina, kad nesustabdžius viešųjų pirkimų procedūrų gali būtų neracionaliai ir nepagrįstai panaudotos valstybės lėšos, sudaromos galimybės perkančiosioms organizacijoms neteisėtai atlikti viešųjų pirkimų procedūras.

Negalima pamiršti minėto teisių apsaugos direktyvų pagrindo – efektyvumo principo. Kaip jau rašyta, jis reiškia veiksmingą perkančiųjų organizacijų priimtų sprendimų peržiūrą. Taigi, taikydamas pirkimo procedūrų sustabdymo priemonę, teismas turėtų vadovautis ir šiuo principu.

Darytina išvada, kad teismai, taikydami laikinąją apsaugos priemonę – pirkimo procedūrų sustabdymą, turėtų atsižvelgti į bendruosius jos taikymo principus – tiek įtvirtintus VPĮ (ekonomiškumo), tiek išplaukiančius iš ES ir valstybių narių teismų praktikos (efektyvumo bei viešojo intereso). Manytume, kad kiltų mažiau sunkumų taikant šią laikinąją apsaugos priemonę, jei teismai visapusiškai vertintų konkrečias bylos aplinkybes, atsižvelgdami į visus principus: ekonomiškumo, efektyvumo ir viešojo intereso.

Dr. Deividas Soloveičikas, LL.M

Advokatų profesinė bendrija „Soloveičikas, Markauskas, Aviža, Bagdanskis | SMA“

-----------------------------------------------------------

[1] 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/665/EEC „Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo darbų pirkimo sutartis, koordinavimo“. Žr. http://www.vpt.lt/index.php?pid=1089791603&lan=LT.

[2] 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/13/EEB „Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių Bendrijos taisyklių taikymą viešųjų pirkimų tvarkai vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, suderinimo“. Žr. http://www.vpt.lt/index.php?pid=1089791603&lan=LT.

[3] Christopher Bovis, EC Public procurement: case law and regulation. Oxford University Press, New York, 2006. P. 481, 482.

[4] Žr. ETT bylas: C-81/98, Alcatl Austria v Bundesministerium für Wissenschaft und Verkehr, [1999] ECR I- 7671, C-212/02, Commission v Austria, [2004], ECR – I-0000.

[5] Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2002, Nr. 118-5296; 2003, Nr. 57-2529, Nr. 123-5579; 2004, Nr. 7-130, Nr. 96-3520, Nr. 116-4321).

[6] ETT byla C-359/93, European Communities v Kingdom of the Netherlands, [1995] ECR I-00157;C-45/87, Commission v Ireland (Rec. 1988, p. 4929).

[7] ETT byla C-26/03, Stadt Halle v RPL Lochau, [2005] ECR- 0000.

[8] 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB, „Dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo“. Žr. http://www.ukmin.lt/lt/dokumentai/aktai/doc/VPI-pakeit-aiskrastas-070808.doc.

[10] Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 22 d. nutartis c. b. AB Lietuvos paštas v UAB „Bitė Lietuva“; civilinė byla Nr. 2-148/2007.

[11] Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartis c. b. UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v Vilniaus miesto savivaldybės administracija; civilinė byla Nr. 2-46/2007.

[12] Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartis c. b. Panevėžio rajono savivaldybės administracija v UAB „Sophus“; civilinė byla Nr. 2-364/2007.

Šaltinis: www.paciolis.lt

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.