Siunčiami duomenys...

 

Anonsas. Žurnale „Juristas“ 2007 m. Nr. 2 skaitykite:

  • Vakarai LT
  • 2007, vasario 19, 13:48

Lietuvoje besiplėtojant aukštųjų technologijų pramonei, šalies mokslininkai ir gamintojai vis dažniau rinkai pateikia prekių, programinės įrangos ar technologijų, kurios gali būti naudojamos ne tik civiliniams, bet ir kariniams tikslams. Todėl vis aktualesnis tampa šių dvejopo naudojimo objektų teisinis reguliavimas Europos Sąjungos (ES), taip pat ir Lietuvos lygiu. Apie tai, kokie objektai yra laikomi dvejopo naudojimo, jų eksporto reikalavimus, apskaitą ir kontrolę bei apie pažeidimų atsakomybę skaitykite straipsnyje DVEJOPO NAUDOJIMO OBJEKTAI IR TEISINIS JŲ REGULIAVIMAS.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Žin., 2003, Nr. 70-3170) 40 straipsnis reikalauja darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų ir / ar kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką. Papildomų ir specialių pertraukų darbe tikslas yra išsaugoti darbuotojų darbingumą, gerinti darbo našumą ir kokybę, apsaugoti juos nuo nuovargio ar pervargimo, kad būtų išvengta profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų darbe, mažėtų galimas nepalankių sveikatai veiksnių poveikis. Papildomos ir specialios pertraukos, išskyrus nustatytas įstatymų ir kitų teisės aktų, gali būti nesuteikiamos tik ypatingais atvejais (pavyzdžiui, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, stichinei nelaimei ar avarijai). Šie ir kiti klausimai, susiję su darbuotojų teise į poilsį (pavyzdžiui, pertraukų nustatymo tvarka, tinkamų poilsio sąlygų sudarymas, darbas su videoterminalais) aptariamo straipsnyje TEISĖ Į POILSĮ DARBO METU.

Darbuotojai gali būti atstovaujami esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Atstovavimą esant individualiems darbo santykiams reglamentuoja Civilinis kodeksas, jei toks reglamentavimas neprieštarauja Darbo kodeksui. Atstovavimą esant kolektyviniams darbo santykiams reglamentuoja Darbo kodeksas. Atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams pagal galiojančius darbo įstatymus atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai. Tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors atskirai ir nesuteikusiems specialių įgaliojimų kolektyvinio atstovavimo subjektui (DK 18 str. 2 d.). Plačiau apie tai – straipsnyje ATSTOVAVIMAS DARBUOTOJŲ KOLEKTYVUI.

KAIP TEISINGAI PARDUOTI TURTĄ?

PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIES SUDARYMAS

Rūta Survilaitė

Advokato asistentė

Sparčiai ir intensyviai didėjant civilinės apyvartos apimčiai, tampa ypač svarbu detaliai ir tinkamai reglamentuoti sutartinių teisinių santykių subjektų teises ir pareigas. Dažniausias įvairių civilinių teisinių santykių objektų buvimo civilinėje apyvartoje pagrindas – laisva asmenų valia ir iš šios valios kylantys sutartiniai teisiniai santykiai. Šiandien drąsiai galime teigti, kad sutartys yra bet kokio verslo pamatas, materialinių vertybių naudojimo pagrindas. Rinkos ekonomikos sąlygomis svarbu pabrėžti ne tik sutarties šalių laisvos valios ir sąžiningumo kriterijus, bet ir išsamų bei korektišką šalių teisių ir pareigų, jų atsakomybės ribų ir pasiskirstymo nustatymą sutartyje, kadangi bet kurios sutarties vertybės egzistuoja tik tiek, kiek konkrečioje sutartyje yra atspindėti tikrieji šalių ketinimai, abipusiai įsipareigojimai ir teisės. Tinkamai ir detaliai parengta sutartis yra puiki sutarties šalių teisių bei teisinių interesų užtikrinimo priemonė, galinti padėti išvengti ilgų ir varginančių ginčo sprendimo procedūrų. Tai yra ir veiksmingas sklandžios ir našios ekonominės apyvartos garantas.

Pirkimo–pardavimo sutartis yra viena dažniausiai pasitaikančių sutarčių rūšių sutartinių teisinių santykių srityje. Tai vienas populiariausių nuosavybės teisės perleidimo būdų[1]. Visa tai lemia pirkimo–pardavimo sutarčių įvairovę, didelį įstatymų leidėjo dėmesį reglamentuojant šią sutarčių rūšį.

Nors pirkimo–pardavimo sutarčių turinys ir forma gali būti įvairūs, rengiant šios rūšies sutartis, visų pirma svarbu atkreipti dėmesį į tokio pobūdžio sutarčių įvairovės vienovę, t. y. į tai, kas bendra visoms pirkimo–pardavimo sutartims. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis pirkimo–pardavimo teisinius santykius, – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK). Pirkimo–pardavimo sutartims taikomos ne tik CK šeštosios knygos XXIII skyriuje išdėstytos specialiosios normos, bet ir bendrosios sutarčių teisės nuostatos, CK normos, reglamentuojančios daiktinę teisę, prievolinius teisinius santykius[2]. Pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikomi ir kiti teisės aktai (nacionaliniai įstatymai bei poįstatyminiai aktai, tarptautinės sutartys[3] ir kiti teisės normų šaltiniai).

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str.). Pirkimo–pardavimo sandoris – dvišalis sandoris. Pažymėtina, kad sutarties šalis gali būti ir ne vienas, o keli asmenys (sandorio dalyviai), kurie kaip viena sandorio šalis išreiškia bendrą valią kitai sandorio šaliai. Aptariamos sutartys yra atlygintinos. Už gaunamą sutarties dalyką perduodamas materialinis ekvivalentas visuomet yra konkreti pinigų suma. Tai yra esminis pirkimo–pardavimo ir mainų sutarčių atribojimo požymis. Pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kada šalys susitaria dėl visų esminių sutarties punktų ir įstatymo nustatyta forma išreiškia savo valią. Taigi šių sutarčių sudarymo momentui neturi įtakos tai, kada sutarties dalykas yra faktiškai perduodamas pirkėjui. Pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti pakanka tik įsipareigojimo fakto, kai susitariama už tam tikrą kainą perduoti nuosavybės ar patikėjimo teisę į daiktą (prekę). Neretai pasitaiko, kad pirkimo–pardavimo sutarties vykdymas sutampa su jos sudarymo momentu, tačiau tai yra nebūtina sutarties galiojimo sąlyga.

Svarbu skirti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentą ir nuosavybės (patikėjimo) teisės perėjimo pirkėjui (patikėtiniui) momentą. Bendra taisyklė yra ta, kad nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina nuo tinkamo tų daiktų perdavimo jam momento (CK 4.49 str.). Tačiau šalys gali susitarti ir dėl kito nuosavybės teisės perėjimo momento, pavyzdžiui, nustatyti tam tikras sąlygas, su kurių tinkamu įvykdymu yra siejamas nuosavybės teisės perėjimas pirkėjui (pavyzdžiui, nuosavybės teisė pereina tik tuomet, kai pirkėjas sumoka visą pirkimo–pardavimo sutarties dalyko kainą bei kitas su sutartimi susijusias ir jam tenkančias išlaidas).

Sutarties dalykas

Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra sutarties dalykas. Todėl pirkimo–pardavimo sutartys, kuriose nėra susitarta dėl sutarties dalyko, laikomos nesudarytomis. Sutarties dalykui pirkimo–pardavimo sutartyje keliami minimalūs bendrieji reikalavimai. Galima tai pavadinti kas? ir kiek? principu: jei iš sutarties sąlygų yra aišku, koks daiktas (prekė) perduodamas nuosavybėn arba patikėjimo teise ir perkamo daikto (prekės) kiekis[4], laikoma, kad sąlyga dėl sutarties dalyko yra suderinta (CK 6.306 str.). Vis dėlto norint išvengti įvairių nesutarimų dėl konkretaus pirkimo–pardavimo sutarties dalyko (pavyzdžiui, nesutarimų dėl daikto (prekės) kokybės), patartina parduodamus daiktus (prekes) apibūdinti kuo išsamiau ir aiškiau. Šiuo tikslu galima sudaryti sutarties priedą, kuris, būdamas neatskiriama pirkimo–pardavimo sutarties dalis, identifikuos, detalizuos ir konkretizuos parduodamą daiktą (prekę). Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kas konkrečiai yra pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, gali nustatyti ir įvairius specialiuosius jam keliamus reikalavimus. Štai, pavyzdžiui, jei pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra prekė, jai keliama nemažai reikalavimų. Ant kiekvienos vartotojui pateikiamos prekės turi būti nurodoma konkreti informacija, kuria siekiama tinkamai įgyvendinti pardavėjo pareigą informuoti pirkėją[5].

Pirkimo–pardavimo sutarčių dalykas nėra vienintelė esminė sąlyga, keliama šios rūšies sutartims. Pirkimo–pardavimo sutartyje būtina nurodyti sutarties dalyko perdavimo ir priėmimo nuosavybėn ar patikėjimo teise faktą. Nesant pastarosios sąlygos, nebus galima teigti, kad sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Įstatymas gali nustatyti ir kitas sutarties sąlygas, kurios, atsižvelgiant į konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties rūšį, laikytinos esminėmis. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. Tai yra esminė šios rūšies pirkimo–pardavimo sutarčių sąlyga, t. y. nenurodžius nekilnojamojo daikto kainos, sutartis bus laikoma nesudaryta (CK 6.397 str.).

Natūraliai kyla klausimas – kas gali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, t. y. ką galima pirkti ir parduoti. Rinkos ekonomikos sąlygomis ekonominėje apyvartoje gali dalyvauti bet kokie daiktai (prekės), kurie nėra išimti iš apyvartos (CK 6.306 str.), taip pat ir tie daiktai (prekės), kurių apyvarta yra apribota įstatymu (pavyzdžiui, narkotinės medžiagos). Pažymėtina, kad įstatymo leidėjo minima daiktų (prekių) sąvoka šiuo atveju turi būti traktuojama plačiai. Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas gali būti daugelis turtinių teisių[6] (CK 6.425–6.427 str.), taip pat vertybiniai popieriai ir pan. Kalbant apie turtinių teisių pirkimą–pardavimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra ne kas kita kaip atlygintinė cesija, todėl pirkimo–pardavimo sutarčiai, kurios dalykas – tam tikros turtinės teisės, yra taikomos ir CK 6.101–6.110 straipsnių teisės normos. Pirkti ir parduoti galima ne tik jau esančius daiktus (prekes), tačiau ir tuos pirkimo–pardavimo sutarties dalykus, kurie dar tik bus sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje. Be to, aptariamų sutarčių dalykas gali būti ir prieauglis, derlius ar kiti atsirandantys daiktai (CK 6.306 str.).

Pardavimo kaina

Paprastai kaina nėra esminė pirkimo–pardavimo sutarčių sąlyga, išskyrus įstatymo numatytus atvejus[7] (minėta, kad tai yra esminė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių sąlyga). Net ir neaptarus perkamo daikto (prekės) kainos ar jos nustatymo tvarkos sutartyje, pirkimo–pardavimo sutartis bus laikoma sudaryta. Kai pirkimo–pardavimo sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta jos nustatymo tvarka ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kuri sutarties sudarymo metu įprastai buvo mokama toje prekybos srityje už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja – protingumo kriterijus atitinkanti kaina (CK 6.313 str.). Apskritai pirkimo–pardavimo sutarties kaina yra šalių susitarimo reikalas. Ji gali būti nustatoma tiek litais, tiek užsienio valiuta. Šalys sutartyje gali ir nenurodyti konkrečios sutarties dalyko kainos, o nustatyti jos apskaičiavimo tvarką, kuri gali priklausyti nuo įvairių rodiklių ir aplinkybių (pavyzdžiui, savikainos, kokybės ir pan.). Nepaisant to, kad aptariamų sutarčių dalyko kaina yra sutarties šalių laisva valia nustatomas piniginis ekvivalentas, įstatymo leidėjas daikto (prekės) kainai pirkimo–pardavimo sutartyse nustato imperatyvųjį kriterijų – kaina turi būti protinga. Sutarties kaina visuomet turi atitikti protingumo kriterijų, priešingu atveju, atsiranda pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimo pagrindas.[8] Teismų praktikoje vyrauja nuomonė, kad protinga kaina yra pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu rinkos vertę atitinkanti kaina. Kainos sumokėjimo tvarka taip pat nustatoma šalių susitarimu. Kaina gali būti mokama visa iš karto arba dalimis, tiek mokant iki daikto (prekės) perdavimo pirkėjui momento, tiek ir po jo. Įstatymo leidėjas pirkimo–pardavimo sutarties šalims palieka gana didelę veikimo laisvę ir daugelį dalykų reglamentuoja dispozityviosiomis teisės normomis. Taigi šalys gali pačios nuspręsti, kaip ir kokiu būdu bus atsiskaitoma už daiktus (prekes), kas padengs sutarties sudarymo išlaidas ir pan. Neaptarus šių ir kitų aspektų pirkimo–pardavimo sutartyje, bus taikomos atitinkamos CK ir kitų teisės aktų normos.

Aptariamų sutarčių šalys (pirkėju ir pardavėju) gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Pirkimo–pardavimo sutartys gali būti sudaromos ir per atstovą. Šalims keliami bendrieji teisnumo ir veiksnumo reikalavimai, būdingi visiems civilinių teisinių santykių subjektams. Tačiau yra ir specialiųjų pirkimo–pardavimo sutarties šalims keliamų reikalavimų, kurių pobūdis priklauso nuo konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties, sutarties šalių, perduodamo turto teisinio režimo ir kitų susijusių aplinkybių. Pavyzdžiui, CK 6.308 straipsnyje numatyti apribojimai sutarties šalims, kurioms yra pavesta parduoti kito asmens daiktą, taip pat asmenims, administruojantiems kito asmens turtą. Turto, kurio apyvarta yra apribota, pirkimo–pardavimo sutarties šalys dažniausiai turi turėti konkrečias licencijas ar kitokius leidimus, suteikiančius teisę tokį turtą perleisti ar įsigyti. Minėta, kad neretai įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į konkrečios sutarties rūšį, kelia specialius reikalavimus pirkimo–pardavimo sandorio šalims. Štai, pavyzdžiui, vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėjas gali būti tik fizinis asmuo, kuris konkrečią prekę perka savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 6.350 str.), o didmeninio pirkimo–pardavimo sutartyje pardavėjas gali būti asmuo, kuris verčiasi prekyba (CK 6.371 str.), ir t.t. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyse nebūtinai turi būti konkretaus daikto savininkas arba asmuo, valdantis daiktą patikėjimo teise[9]. Tai tokie atvejai, kai turtą parduoda prekybos agentai, administratoriai, komisionieriai ir pan. Pardavėjas tiesiog privalo turėti teisę parduoti konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties dalyką ir patvirtinti daiktų nuosavybės teisę (CK 6.321 str.).

Sutarties forma

Pirkimo–pardavimo sutarties forma priklauso nuo konkrečios sutarties rūšies, t. y. nuo to, kas yra konkrečios sutarties dalykas, kokios yra konkrečios sutarties šalys ir pan. Pirkimo–pardavimo sutarčių formai visų pirma yra taikomi bendrieji sandorių formai keliami reikalavimai (CK 1.71–1.77 str.). Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti ir specialias jų sudarymo taisykles (CK 6.311 str.).

Pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyviai savo valią dėl sutarties sudarymo reiškia įvairiomis formomis. Dažniausiai pirkimo–pardavimo sutartys yra sudaromos išreiškiant savo valią tiesiogiai. Tai žodžiu arba raštu sudaromos sutartys[10]. Kai kurioms raštu sudarytoms sutartims yra privaloma notarinė forma. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis privalo būti notarinės formos (CK 6.393 str.), priešingu atveju, sutartis bus laikoma negaliojančia (CK 1.93 str., 6.393 str.). Kitos pirkimo–pardavimo sutartys gali būti sudaromos ir netiesioginio valios išreiškimo būdu arba, kitaip tariant, konkliudentiniais veiksmais[11].

Jeigu įstatymas nereikalauja konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties formos, tuomet tokia sutartis gali būti sudaroma bet kokia forma. Svarbiausia, kad iš asmens elgesio būtų galima aiškiai spręsti jo valią. Tačiau sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, gali būti sudaromi ir paprasta rašytine arba notarine forma. Taip pat sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas reikalauja rašytinės formos, gali būti sudaromi ir notarine forma (CK 1.77 str.). Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad rašytinė sutarties forma dažniausiai yra pranašesnė už žodinę. Esant rašytinei sutarties formai, tampa daug lengviau nustatyti tikrąją šalių valią net ir tuomet, kai nuo sutarties sudarymo momento yra praėjęs gana ilgas laiko tarpas. Be to, rašytinei sutarties formai šalys savo susitarimu gali numatyti ir papildomų reikalavimų (pavyzdžiui, būtini konkrečių asmenų parašai, speciali dokumento forma, antspaudai ir pan.), kurių nesilaikymas sukelia vienokias ar kitokias teisines pasekmes (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią).

Tam tikrais atvejais konkrečioms sutartims yra nustatomi ne tik formos, bet ir teisinės registracijos reikalavimai. Tai yra aktualu sudarant nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis. Tiesa, teisinės sutarties registracijos reikalavimų nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančios šalių atžvilgiu, tačiau prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruojama viešame registre (CK 1.75 str., 6.393 str.).

Šalių teisės ir pareigos

Šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, susitaria dėl tarpusavio teisių ir pareigų, jų įvykdymo būdų, terminų, ginčų sprendimo būdų, taikytinos teisės ir daugelio kitų sąlygų. Didžiąją pirkimo–pardavimo sutarčių turinio dalį sudaro sutarties šalių teisės ir pareigos, kurių pobūdis priklauso nuo konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties rūšies. Jeigu sutarties šalys nepasinaudoja plačiomis veikimo galimybėmis, kurias suteikia dispozityviosios teisės normos, tuomet šalių teisėms ir pareigoms yra taikomos įstatymo numatytos teisės normos. Todėl, kaip minėta, konkrečioje sutartyje yra svarbu detaliai ir preciziškai reglamentuoti šalių teises ir pareigas.

Nors pirkimo–pardavimo sutartys gali būti labai įvairios ir tai lemia konkrečių jose nustatytų šalių teisių ir pareigų turinį, galima išskirti bendrąsias pardavėjo ir pirkėjo teises ir pareigas, būdingas visoms pirkimo–pardavimo sutarčių rūšims. Šias teises ir pareigas visų pirma reglamentuoja CK 6. 317–6.349 straipsniai, čia aptarsime aktualiausias iš jų.

Pardavėjas. Viena pagrindinių bendrųjų pardavėjo pareigų yra pareiga tinkamai perduoti daiktus pirkėjui nuosavybės arba patikėjimo teise (CK 6.317 str.). Pardavėjui nevykdant šios pareigos, pirkėjas gali atsisakyti vykdyti pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius, o jei pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra apibrėžtas individualiais požymiais, pirkėjas gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra (CK 6.324 str.). Daiktų perdavimas bus laikomas tinkamu tuomet, kai pardavėjas perduos daiktus pirkėjui valdyti arba sutiks, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir bus pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Čia reikėtų pabrėžti tinkamo daiktų perdavimo momento svarbą. Patartina pirkimo–pardavimo sutartyje numatyti momentą, nuo kurio daiktas bus laikomas tinkamai perduotu (priešingu atveju bus taikomos CK 6.318 straipsnyje numatytos taisyklės), kadangi tai gali nulemti daiktų atsitiktinio žuvimo arba sugedimo rizikos pasiskirstymą. Daiktų atsitiktinio žuvimo arba sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, kada pardavėjas yra laikomas tinkamai perdavusiu daiktą, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą (CK 6.320 str.). Tačiau pirkimo–pardavimo sutarties šalys gali susitarti ir dėl kitokio aptariamos rizikos pasiskirstymo tiek, kiek tai leidžia dispozityviosios CK normos.

Pardavėjas privalo pirkimo–pardavimo sutarties dalyką perduoti sutartu laiku (CK 6.319 str.). Galima situacija, kai perdavimo terminas nenurodomas sutartyje. Tokiu atveju pardavėjas turi perduoti daiktus per protingą terminą, skaičiuojamą nuo sutarties sudarymo momento. Kartais, nors ir nesant sutartyje konkrečiai apibrėžto daiktų perdavimo momento, iš sutarties turinio aišku, kad praleidus tam tikrą terminą pirkėjas nebebus suinteresuotas konkretaus pirkimo–pardavimo sutarties dalyko įsigijimu. Esant tokiai situacijai, pardavėjas, praleidęs aiškiai iš sutarties numanomą terminą daiktams perduoti, turi teisę sutartį įvykdyti tik pirkėjui sutikus. Norint išvengti galimų ginčų dėl aptariamo perdavimo termino ateityje, tikslingiausia konkrečiai apibrėžti šį terminą sutartyje.

Pardavėjas privalo užtikrinti parduodamų daiktų kokybę, kiekį ir kitus susijusius kriterijus (CK 6.327 str.). Dažniausiai parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai yra aptariami sutartyje. Jeigu sutartyje aptariami reikalavimai daiktams nėra numatyti, daiktai turi atitikti įprastus reikalavimus, t. y. perkamų daiktų atitikimas reikalavimams yra nustatomas atsižvelgiant į jų tinkamumą normaliai naudoti pagal tikslinę paskirtį.

Civilinis kodeksas nustato ir kitas bendrąsias pardavėjo pareigas. Pavyzdžiui, minėtą nuosavybės teisės užtikrinimo pareigą (CK 6.321 str.), pareigą saugoti parduotus daiktus tol, kol jie bus tinkamai perduoti pirkėjui (CK 6.326 str.), ir kt. Pardavėjo teisių ir pareigų specifiką bei turinį įstatymo leidėjas taip pat sieja su konkrečiomis pirkimo–pardavimo sutarčių rūšimis. Atskiros pardavėjo (taip pat ir pirkėjo) teisės bei pareigos yra reglamentuojamos atitinkamuose įstatymuose, kituose nacionaliniuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose[12].

Pirkėjas. Pagrindinė pirkėjo pareiga yra sumokėti pirkimo–pardavimo sutarties dalyko kainą (CK 6.314 str., 6.344 str.). Ši pareiga turi būti įgyvendinta tinkamai, t. y. kaina turi būti sumokėta per sutartyje arba įstatymuose nustatytus terminus, nustatytoje vietoje ir nustatytu būdu. Pirkėjas taip pat turi pareigą priimti daiktus (CK 6.346 str.) ir, atsiradus pirkėjo teisei daiktus grąžinti, saugoti juos tol, kol daiktai bus tinkamai grąžinti pardavėjui (CK 6.347 str.). Pirkėjas taip pat privalo tinkamai informuoti pardavėją apie netinkamą pardavėjo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą (CK 6.348 str.).

Be teisės aktais nustatytų pirkimo–pardavimo sutarties šalių teisių ir pareigų, yra ir įsipareigojimų, kuriuos šalys numato sudarydamos konkrečias pirkimo–pardavimo sutartis. Pirkimo–pardavimo sutartyje šalys gali numatyti įvairias papildomas sąlygas ir įsipareigojimus tiek, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Didelė sutarties šalių veikimo laisvė aptariamoje srityje tik dar kartą patvirtina pirkimo–pardavimo sutarčių specifikos ir turinio įvairovę.[13]

 

[1] Galima situacija, kai pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas neperleidžia nuosavybės teisės į daiktą (prekę) pirkėjui, tačiau suteikia patikėjimo teisę į konkretų pirkimo–pardavimo sutarties dalyką. Tokiu atveju patikėtojas suteikia patikėtiniui teisę valdyti, naudoti bei disponuoti turtu, kitaip tariant, patikėtiniui suteikia daiktines teises. Perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas. Tokia galimybė numatyta pirkimo–pardavimo sutarties sampratoje, apibrėžtoje CK 6.305 str. Praktikoje su tokio pobūdžio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdu dažniausiai susiduriama kalbant apie valstybės ar savivaldybių įmones, įstaigas ir organizacijas, kadangi jos valstybės ar savivaldybės perduotą turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo teisės pagrindu. Tačiau turto patikėjimo teisės subjektai gali būti ir kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleidžia patikėjimo teisę į konkretų turtą.

[2] Pažymėtina tai, kad daikto pirkimo–pardavimo teisinis santykis yra daiktinis prievolinis teisinis santykis, todėl jam taikomos tiek daiktinės, tiek prievolių teisės normos. Tokia mišri šio sutartinio teisinio santykio prigimtis lemia bendrosios taisyklės išimtį, kurią reikia turėti omenyje sudarant pirkimo–pardavimo sutartis: esant konkurencijai tarp daiktinės ir prievolinės teisės, pirmenybė teikiama daiktinei subjektinei teisei. Tai patvirtina ir įstatymų leidėjo nustatytos pirkėjo ir pardavėjo teisės, atsirandančios vienai šaliai nevykdant sutarties: pirkėjui nesumokėjus sutartos kainos, pardavėjas gali išreikalauti daiktą ir tuomet, kai nuosavybės teisė jau yra  perleista pirkėjui (CK 6.345 str.); o pirkėjas gali reikalauti iš pardavėjo perduoti daiktą ir tuomet, kai teisės į daiktą dar priklauso pardavėjui (CK 6.324 str., 6.213 str.).

[3] Pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikoma 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių, 1994 m. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai ir kt.

[4] Pažymėtina, kad sutarties sąlyga dėl daiktų kiekio gali būti šalių suderinta numatant sutartyje tik kiekio nustatymo tvarką (CK 6.329 str. 1 d.).

[5] Šis reikalavimas nustatytas CK 6.353 str. Šiuo atveju taip pat yra aktualios Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklės, 2002 m. gegužės 15 d. patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 170.

[6] Turtinės teisės gali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalykas tiek, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei. Pavyzdžiui, turtinės teisės, kurios yra tiesiogiai susijusios su asmeniu, negali būti perleidžiamos (pavyzdžiui, išlaikymo teisė).

[7] Galima situacija, kai konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties šalys sutarties galiojimą sieja su susitarimu dėl kainos, t. y. sutarties šalys (ar viena iš šalių) ikisutartiniuose dokumentuose daro išlygą, kad pirkimo–pardavimo sutartis bus laikoma sudaryta tik tuomet, jei bus susitarta dėl sutarties dalyko kainos. Tokiu atveju kaina tampa esmine pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga. Šalys savo sudaromoje sutartyje gali numatyti ir kitas sąlygas, kurios, nors įstatymas ir nereikalauja, remiantis šalių susitarimu bus laikomos esminėmis.

[8] Protingumo kriterijus nėra vienintelis šalių teisės susitarti dėl konkrečios kainos ribojimo pavyzdys. Tam tikrais atvejais ši šalių teisė gali būti ribojama ir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, Energetikos įstatymo (Valstybės žinios, 2002, Nr. 56-2224) 15 straipsnyje teigiama, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Taigi tam tikrais atvejais kainas gali reguliuoti ir valstybė.

[9] Patartina pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti pagrindą, kuriuo remdamasis pardavėjas įgijo nuosavybės (patikėjimo) teisę į parduodamą turtą (pavyzdžiui, ankstesnė mainų sutartis). Numačius šį pagrindą pirkimo–pardavimo sutartyje, pirkėjui, esant reikalui, būtų lengviau įrodyti savo, kaip sąžiningo įgijėjo, statusą.

[10] Šiuo atveju nederėtų painioti rašytinės sutarties formos su dokumentu, patvirtinančiu sutarties įvykdymo faktą. Pavyzdžiui, čekis arba sąskaita faktūra už tam tikras nupirktas prekes tėra dokumentas, patvirtinantis sutarties įvykdymą. Pati pirkimo–pardavimo sutartis gali būti ir žodinės formos arba sudaryta konkliudentinių veiksmų pagrindu.

[11] Konkliudentiniai veiksmai gali būti apibūdinti kaip vienoks ar kitoks asmens elgesys, kuris išreiškia ir patvirtina asmens valią.

[12] Pavyzdžiui, Vartotojų teisių gynimo įstatymas (Valstybės žinios, 2000, Nr. 85-2581), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintos Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės (Valstybės žinios, 2001, Nr. 58-2105), 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 95/13/EEB dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų ir kiti teisės aktai yra svarbūs ir aktualūs kalbant apie vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis bei šios rūšies sutarčių šalių teises ir pareigas.

[13] Kalbant apie pirkimo–pardavimo sutarčių įvairovę galima išskirti tokias atskiras šių sutarčių rūšis kaip vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis, viešojo pirkimo–pardavimo sutartis, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis bei teisių pirkimo–pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad pirkėjas nebūtinai privalo sumokėti įsigyjamos prekės (daikto) kainą, yra skiriama pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Kai pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą nuosavybės (patikėjimo) teise pirkėjui kartu įgydamas teisę atpirkti daiktą, sudaroma pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartis ir pan. Taigi galimos įvairios pirkimo–pardavimo sutartys. Taip pat gali būti sudaromos ir tokios pirkimo–pardavimo sutarčių rūšys, kurios nėra aptariamos CK ar kituose įstatymuose. Svarbiausia, kad pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos neprieštarautų imperatyvioms teisės aktų normoms.

Šaltinis: www.paciolis.lt/juristas/

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.